Kiekvieno vaiko kalba vystosi individualiai. Vieni vaikai yra šnekoriai, kiti – tyleniai. Tačiau kalbos vystymasis turi tam tikrus dėsningumus.

 

 

Pirmieji vaiko gyvenimo metai

            Pirmojo pusmečio pabaigoje kūdikiai pradeda vapėti arba čiauškėti „de –de –de“, „gu –gu –gu“, „agu –gu“.

            10–12 mėnesių vaikai suvokia žinomus žodžius ir patys bando juos ištarti. Dažniausi žodžiai būna – „mama“, „tete“, „baba‘‘, garsažodžiai „au – au“, „ka – ka“, „mū – mū. Vaikai supranta ir veiksmu atsako į savo vardą, vykdo paprastus nurodymus.

 

 

Antrieji vaiko gyvenimo metai

            Vaikas pradeda suprasti ir vykdyti nurodymus: paimti, padėti ar atnešti daiktą, pažįsta artimuosius – brolius, seseris, žino jų vardus. Mažieji jau gali pasakyti apie 20 žodžių (pavadinti aplinkos daiktus ir pan.). Vis dažniau savo norus reiškia žodžiais. Vaikas tuo pačiu žodžiu gali pavadinti kelis daiktus. Pavyzdžiui, žodžiu „lialia“ gali vadinti save, kitus vaikus, lėlę.

            1m. 6 mėn. vaikas vartoja sąvokas: dėdė, teta, močiutė, taip pat įvairesnius žaislų, drabužių (striukė, kepurė) ir avalynės pavadinimus.

            Pirmieji vaikų žodžiai būna daiktavardžiai, po to seka veiksmažodžiai (noriu, neno­riu, duok ir kt.), būdvardžiai (didelis, mažas ir kt.). Vaikų kalboje jau galime išgirsti vartojant ir trijų žodžių frazes. Aktyvusis žodynas sparčiai plečiasi, jį sudaro apie 300–400 žodžių.

 

 

Tretieji vaiko gyvenimo metai

            Vaikas jau bendrauja sakinukais: tris – keturis žodžius gali sujungti į sakinį, tačiau jie gramatiškai netaisyklingi. Suaugusieji dažnai šios kalbos nesupranta dėl vaiko fiziologinio šveplavimo. Jie dar gali nemokėti tarti garsų r, š , ž, č, dž, c, dz, praleidžia sunkiau tariamus garsus h, f, ch, netaisyklingai ištaria ilgus, retai vartojamus ir mažai žinomus žodžius, iškraipo juos. Plečiantis žodynui, atsiranda pirmosios apibendrinančios sąvokos: žaislai, baldai, gyvūnai, paukščiai. Vaikai supranta prielinksnius ir gali vykdyti paliepimus su prielinksniais („sėsk ant kėdės“, „eik prie lango“), vartoja prielinksnius „ant“, „po“, „prie“. Daugelis vaikų jau vartoja daiktavardžių daugiskaitą.

            Šio amžiaus vaikų pasyvusis žodynas gausesnis už aktyvųjį, todėl tėvams dažnai susidaro įspūdis, kad vaikas kalbą supranta, bet negali pasakyti. Tačiau jie kalbą gerai supranta tik konkrečioje situacijoje, bendraudami gali gausiai naudoti gestus. Žodynas pakankamai platus, vaikai vidutiniškai žino 1000 – 1500 žodžių.

 

 

Ketvirtieji vaiko gyvenimo metai

            Jau vartoja dviejų – trijų – keturių skiemenų žodžius įvairiems daiktams, veiksmams, daiktų požymiams apibūdinti. . Kai kuriuos ilgesnius žodžius vaikai gali ištarti netaisyklingai.

            Fiziologinis šveplavimas vaikų kalboje vis dar tęsiasi. Garsų š, ž, č, dž, r taisyklingai neištaria daugelis vaikų. Tačiau visus gimtosios kalbos balsius, dvibalsius, garsus m, n , p, b, v, k, g, l daugelis šio amžiaus vaikų taria teisingai. Vartoja būdvardžių giminę ir skaičių, geba derinti daik­tavardžius ir skaitvardžius.

            Ketverių metų vaikų kalba suprantama klausytojui, nes ji pakankamai taisyklinga, žodynas platus.

 

 

Penktieji vaiko gyvenimo metai.

            Vaikai taria beveik visus kalbos garsus, turtėja aktyvusis žodynas, vaikai daugiau vartoja veiksmažodžių ir būdvardžių, derina žodžius sakinyje, moka sudaryti naujų žodžių, sparčiai vystosi rišlioji kalba, ilgėja jų tariami sakinukai, nes nori kuo daugiau pasakyti. Šiame amžiuje vystosi rišlioji kalba, tačiau pasakojimas gali būti nepakankamai rišlus, nuoseklus (be pradžios ar pabaigos) ir logiškas. Būna, kad vaikas pasakoja įvykius taip, kad suprasti gali tik labai arti­mas jam žmogus.

 

​

Šeštieji vaiko gyvenimo metai.

            Vaikai kalbėdami daro nedaug klaidų, pastebi savo ir draugų kalbinius netikslumus. Jie moka perduoti informaciją, nenu­krypsta nuo pagrindinės pokalbio temos. Vaikai pasakoja suprantamai ir rišliai. Žodynas sparčiai plečiasi – apie 2000 – 2500 žodžių. Svarbu skatinti vaikus domėtis raidėmis. Ikimokyklinukai mokomi nustatyti garso vietą žodyje, atlikti žodžių garsinę analizę. Nepamirškime pastebėti, ką vaikai jau išmoko, ir būtinai pagirkime už pastangas.​

 

 

 

Literatūra:

1.Garšviene A.; Ivoškuviene, R. Logopedija. – Kaunas: ,,Šviesa“, 1993.

2.Ikimokyklinio mažiaus vaikų, turinčių kalbos ir elgesio sutrikimų,ugdymas. – Vilnius; Specialiosios pedagogikos ir psichologijoscentras, Printėja, 2008